Žvairiukas pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau...-Aš tave myliu iki pat MĖNULIO! - atsiduso jis ir užmigo.
- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis. - Labai labai toli...
Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkėjęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę. Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnabždėjo:
- Aš tave myliu iki pat Mėnulio - ir atgal...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą